Interviu su Delije

Interviu su serbais Delije, verstas iš Zenit‘o fanų zino. Enjoy

- Kaip prasidėjo kelias, kuris atvedė į tai, ką mes matome dabar Crvena Zvezda fanų tribūnose?
- Mūsų judėjimas ėmė aktyviai vystytis devintojo dešimtmečio pradžioje. Suprantama ir aštuntajame dešimtmetyje buvo išvykos, muštynės, bet tai buvo visai ne tas. 1981-aisiais mes žaidėmesu Milano Internazionale išvykoje ir pamatėme, kaip jų tribūna dega fajerių ugnimi. Mes buvome tieiog sužavėti, mes nežinojome, ką daryti. Tuo metu Serbijoje atsirasdavo itališkų žurnalų, kurių paskutiniuose keturiuose puslapiuose buvo tik tribūnų fotografijos. Ar reikia kartoti, kokį mūsų susidomėjimą jie kėlė? Tada nebuvo žiniatinklio ir mes ėmėme susirašinėti su kitų šalių fanais. Stengėmės imti geriausia: iš italų – choreografijas tribūnose, iš anglų – dainavimą, iš argentiniečių – nerūpestingumą. Tada mūsų buvo 550-100. Aplink mus tribūnoje sėdėjo žmonės, kurie iš vis nesuprato ką mes darome. Iš tų vaikinų, su kuriais pradėjome, reikale liko 15-20 žmonių. Iš jų – nė vieno jaunesnio nei keturiasdešimt.
- Kas yra Delije?
- 1989-ųjų sausio 9-ą per Kalėdas 4-5 grupės susijungė ir nutarė pasivadinti Delije.
- O ką reiškė Zvezda fanų judėjimas iki 1989 sausio 7?
- Buvo 4-5 grupės, bet jokio skirtumo tarp jų nebuvo. Tie vaikinai visada buvo kartu. Ir vieną momentą jie apsijungė, kad būtų šaunesni. Tai buvo 200-300 žmonių, kurie kartu ėmėsi kaip muštynių, taip ir palaikymo stadionuose.
- Ar buvo susijungimo į vieną grupę priešininkų? Negi visi vienbalsiai priėmė šią idėją?
- Absoliučiai visi buvo už.
- Bet taip nebūna!
- Taip, praktiškai nėra realu, kad kiekvienas su kiekvienu pilnai sutiktų. Bet patikėkite, toje situacijoje įvyko būtent taip.
- Kaip jūs išsprendžiate klausimus tokioje didelėje gaujoje? Ar yra pripažinti autoritetai, kurie gali išspręsti problemas?
- Tai, kiek žmogus važinėja ir jo buvę nuopelnai – svarbu. Bet svarbausias mūsų principas – kad vienas žmogus negali nuspręsti už visą judėjimą. Suprantama, smulkius klausimus gali nuspręsti ir vienas žmogus – kuris nors pripažintas lyderis. Bet kai klausimas gana svarbus ir reikalaujantis detalaus išnagrinėjimo, sprendimas niekada neriimamas asmeniškai. Tokiu atveju susirenka 15-20 pagrindinių gaujų atstovų ir bendrai išsprendžia problemą. Bendrai mes visi tarpusavyje bičiuliai ir draugai, labai gerai vienas kitą pažįstame ir pastoviai bendraujame. Nors karatis būna ir nepatenkintų, kaip gi be jų.

- Ir priėmus kokį nors sprendimą tie nepatenkintieji paslepia savo nepasitenkinimą kur nors giliai?
- Pas mus niekada nebus kažko panašaus, kaip kad 8 žmonės balsuotų „už“, o 7 – „prieš“. Jeigu yra nepritariantys, mes kalbamės su jais ir randame kompromisą. Kaip gali būti kitaip? Juk mus jungia tos pačios idėjos, meilė tam pačiam klubui! Kam bereikalingų ginčų?
- Ar buvo rimtų vidinių konfliktų per Delije egzistavimo laikotarpį?
- Mūsų laimė, mums pavyko išvengti tokio skilimo, kokį apturėjo Grobari. Iš tiesų, visos jų problemos buvo susijusios su pinigais. Vieni žmonės norėjo imti pinigus iš klubo, kiti manė, kad tai sužlugdys fanų judėjimą. Ir tai pas juos tęsiasi jau 15 metų. Kartos pasikeitė, o problemos liko.
- Po jūsų susivienijimo iškilo viena didelė grupė – grupė. O kaip ataskirų gaujų lyderių ambicijos? Juk kiekviena jų turi savo istoriją ir tribūnose kabo vėliavos su jų pavadinimais.
- Šiandien visos grupių vėliavos ir pačios gaujos – formalumas. Duoklė tradicijoms. Mes visi kartu. Mes – Delije.
- Ar skirstotės į ultras ir hooliganus?
- To iš principo negali būti. Mes – Crvena Zvezda fanai. Mes galime iki paskutinio ginti spalvas Belgrado gatvėse ir išvykose. Bet po to mes einame į tribūnas ir dalyvaujame palaikyme, dainuojame, rengiame šou. Kad ir sektoriuje viskas būtų gražu.
- O ką į tai, kad per tokias muštynes gatvėje galima ir neišgyventi?
- Paprasta statistika: per pastarus 3-4 metus aplinkfutbolo susirėmimuose Serbijoje nužudyti 7 žmonės. Iš šių septynių, šeši žuvo nuo sužeidimų peiliais. Mes pirmieji Serbijoje oficialiai paskelbėme, kad mūsų grupė nenaudos peilių. Visa kita – leistina. Suprantama - išskyrus šaunamąjį ginklą.
- Yra vietos politikai Delije tribūnoje?
- Kai Jugoslavijos prezidentu buvo Miloševičius, mes nepalaikėme nė vienos politinės partijos, bet buvome vieni iš pačių aršiausių jo režimo priešininkų. Tačiau nūnai mūsų tribūnose nebūna jokių politinių lozungų ar banerių.
- Pavyzdys iš Rusijos fanų realijų. Žmogų iš judėjimo atranda viena politinė partija su pasiūlymu už pinigus pagaminti tribūnoje banerį. Žmogus, su niekuo nederinęs, sutinka ir paima pinigus. Ar pas jus gali įvykti panašiai? Kaip jūs kontroliuojate, kas pasirodo Šiaurės tribūnoje?
- Dar kartą pasikartosiu. Mes niekada nebuvome už ar prieš kokią nors politinę jėgą. Mes tą labai branginame. Vienintelė išimtis – Miloševičius, bet tai atskira istorija. Jeigu įvyktų kažkas panašaus, ką jųs apsakėte… Aš net nežinau ką atsakyti. Tai tiesiog negalėjo įvykti. Delije – vieninga grupė. Mes turime savo kelią ir savo sprendimus. Vsi kas ateina į tribūna jų laikosi.
- Pas mus, Rusijoje, buvo toks nutikimas. Spartak fanatai išskleidė didžiulę paklodę savo tribūnoje. Ir atrodė jis išvaizdžiai ir padarytas raudonai baltomis spalvomis ir viskas būtų buvę gerai, bet pačioje apačioje matėsi sponsoriaus, vieno iš alkoholio prekės ženklų, parašas...
- (net neišklausęs viso klausimo, Zoranas pertraukė) Tai neįmanoma. Tai mūsų Komanda, mūsų Tribūna, mūsų Šalis. Idėja neparduodama…
- Ar tik Crvena Zvezda, ar visi Serbijos klubai laikosi tokios politikos?
- Spjaunu aš ant visų kitų klubų. Manęs jie nedomina.
- Crvena Zvezda fanai neturi „agentų“ – žmonių, kurie imtų pinigų iš klubo?
- Ne. 15 metų mes gaudavome iš klubo beveik viską. Mums duodavo lėktuvus, traukinius euroišvykoms. Mums apmokėdavo viską, ko mums reikėjo tribūnos apipavidalinimui. Bet prieš 3 metus mes nutarėme atsisakyti šios pagalbos. Aišku, daug ginčijomės tarpusavyje šia tema. Mes daug mąstėme, kol galų gale priėmėme sunkų sprendimą. Delije – labai rimta ir stipri grupė. Ir tai ne vien žodžiai, todėl mes turime viską daryti patys ir nepriklausyti nuo nieko. Juk jeigu tu priklausai nuo klubo, tu niekada negalėsi daryti to, kas gali nepatikti klubo vadovybei. Svarbu tai, kad gyvenimo lygis Serbijoje kur kas žemesnis, negu Europos vidutinis. Todėl atsisakius finansinės paramos mums buvo labai sunku. Daugėlis žmonių tiesiog nesugebėjo vykti į euroišvykas. Bet kaip bebūtų, šiandien Crvena Zvezda klubas nepadeda mumus niekuo, nebent vizų klausimais.
- Iš kur jūs gaunate pinigų tribūnų apipavidalinimui ir didelėms choreografijoms?
- Mes užsidirbame prekiaudami futbolo klubo Crvena Zvezda bei Delije grupės atributika ir simbolika. Verslas sekasi gerai – mūsų tribūna yra didelė ir yra daug vaikinų, susidomėjusių atributika. Šie pinigai ir yra mūsų judėjimo kasa. Bet gyvenimas diktuoja savo sąlygas ir didžioji šių lėšų dalis išnaudojama ne palaikymui ir choreografijoms. Kur kas brangiau mums kainuoja mūsų brolių, patekusių į teisiamųjų suolą advokatų paslaugos.

- Jus padedate Delije vaikinams, kiekvienu atveju, kai jie atsiduria už grotų?
- Ne. Tik jai to priežastis – futbolas ar tai, kas vyksta aplink jį.
- Ar kluba spadeda jums organizuoti palaikymą stadione? Padeda susitarti su policija, kad įnešti tam tikrą kiekį pirotechnikos choreografijai?
- Kokia policija? Apie ką jūs? Ką su jais tartis? Mes iš vis mano, kad Serbijoje neturime mūsų vertų priešininkų be policijos. Jie – vieninteliai su kuo mums idomu muštis, ką mes laikome tikru priešu.
- Ką galite pasakyti apie Crvena Zvezda draugyste su Spartak?
- Mes negalime būti susijungę su tais, ko nemylime. O Lech ir Crvena Zvezda – dvi skirtingos temos. Mūsų vėliava niekada nebus toje tribūnoje, kur yra Lech vėliava. Todėl negalima kalbėti apie Spartak ir Delije fanų sąjungą.
- Mėsa draugauja su „Lech“ ne dėl to, kad serga vieni už kitus, bet dėl aplinkfutbolo motyvų. Spartak nori perimti lenkų kovotojų patirtį. Gali būti kas nors panašaus pas jus?
- O iš ko mums, Delije, ko nors išmokti? Viena, ką mums būtų įdomu perimti – argentiniečių palikymo stilių. Italai dabar nedomina niekuo, apie anglus išvis nėra ką kalbėti…
- O apie rusus?
- Mes slavai, labai panašūs į jus. Sielos panašios. Bet kas liečia palaikymo stilių – tai dvi skirtingos planetos. Apie lenkų vaikinus, kurie laikomi geriausiais Europoje aš pasakysiu, kad mums jie juokingi. Su visomis tomis sutartomis muštynėmis 50 prieš 50 ir panašiai. Tai ne fanai. Juk jei pusė žmonių netgui nevaikšto į futbolą, apie kokį palaikymą iš vis galima kalbėti? Viena, ką mes galime aptarti su priešininkais – įvairių ginklų naudojimo klausimus. O tartis apie tam tikrą žmonių skaičių iš kiekvienos pusės – ne mums. Šiandien mačiau video, kai mėsa nuvijo jus prie Sportivnaja metro stoties. Tai fanų tema, šitai mane iš tieų prablaškė. Bet štai sutartos muštynės prie Akademičeskaja – šito aš nesuprantu, tai ne fanų reikalas.
- Negalvotumėte nuvykti į „lievą“ išvyką į Lenkiją ir nupisti visus, kas pasitaikys?
- Kam?
- Kad parodyti kas stipresnis!
- Mes neturime tikslo parodyti kam nors, kad mes stipresni. Mūsų tikslas – parodyti, kad mes, visų pirma, savo klubo fanai. Kai bus mūsų komandos mačas kad ir su tais pačiais lenkais, tada mes kausimės už savo klubą. Mes – labai didelė grupė. Ką mums įrodinėti? Tai, kokie mes stiprūs, sau ir kitiems mes įrodėme 2007-ųjų rudenį Salonikuose.
- Per kelis pastaruosius metus pas mus kelis kartus važiavo savo laiku prisitriukšmavę britai. Tomis dienomis veikė visi ir lupo visus, kas pasitaikė. Kaip vertintumei tokius veiksmus?
- Teisingai. Kai pas mus atvyko Everton, viena jų grupę apsauga uždarė viešbutyje, kitą laikė tiesiog oro uoste. Juk niekas negarantavo jų saugumo Belgrado gatvėse.

- Ką jūs galite pasakyti apie Zenit, apie mūsų judėjimą?
- Laikai keičiasi. Šiandien, pasinaudojant žiniatinkliu, galima lengvai sužinoti viską apie visus, ne taip, kaip anksčiau. Apie Zenit mes gauname pakankamai informacijos. Mes labai rimtai vertiname rusų fansceną, ne kaip kokius vokiečius ar ispanus. Jūs turite labai didelį potencialą, bet jums gyvybiškai reikia vienytis. Zenit tribūna gerai atrodo: daug žmonių, visi su spalvomis, visi klauso užvedėjų, bet jųs labai blogai dainuojate. Vizualinis palaikymas nieko nereiškia. Dabar Europoje bet kuri grupė gali uždegti tūkstantį fajerių ar pagaminti krūvą vėliavų. Kad ir toje pačioje Ispanijoje klubas gali kreiptis į agentūrą ir užpildyti visas tribūnas choreografija. Bet tai neturi nieko bendra su fanų judėjimu.
- O ką mums daryti, kad išmoktume dainuoti? Dalis mūsų fanų mano, kad reikia rinktis baruose ir mokytris dainuoti. Daugelis juos pašiepia.
- Niekas negali pasikeisti per vieną naktį. Tą, ką dabar turime Delije, buvo kuriama 20 metų. Visų problemų šaknis, kad jūs tiek laiko gyvenote SSSR, už geležinės uždangos. Jūs nematėte, kaip vystėsi Europos fanų judėjimas, skirtingai negu mes. Kita vertus, negali žmogus užvedinėti palaikymą taip, kaip tas, kuris užvedinėjo jį per tas rungtynes, kuriose aš buvau. Jis elgiasi, kaip teatro režisierius, o capo privalo degti palaikymu, užvesti tribūną. Na nepastebėjau aš jo akyse ugnies. O juk jums tai buvo svarbiausios rungtynės kovoje dėl aukso.
- Kas jūsų užvedėjas?
- Jų keli. 4-6 žmonės. Jie pastoviai keičiasi.
- O kas apskritai gali būti užvedėju? Tu galėtumei?
- Kad aš užvedinėčiau, niekas nebūtų prieš, nes aš jau užsitarnavau vardą judėjime. Bet pastaruosius 10 metų aš to nedariau. Apskritai, nėra kažkokių taisyklių, viską sprendžia laikas.
- Kaip žiūrite į merginas judėjime? Kiek jų buvo, pavyzdžiui, išvykoje į Salonikus?
- 15-oje autobusų buvo tik 3 merginos. Bet mes iš principo nemėgstame, kai merginos būna tribūnoje ir apskritai judėjime.
- Jeigu turėtumėte pasirinkimą: visiems kartu pasimušti ir nepatekti į futbolą arba išvengti muštynių ir patekti į sektorių, ką rinktumėtės?
- Į futbolą patekti būtina!

Paimtas iš http://www.futbolas.lt/lt/blogai/ultrass88