Kaip aš pirmą kartą atėjau į tribūną

Tai pasakojimas vieno Ukrainos klubo sirgaliaus, tačiau jame yra daug panašumų su mano, ar kurio kito atėjusio į Vakarų Frontą istorija. Gal būt, jei tu galvoji prisijungti prie mūsų, tai padės tau greičiau apsispręsti. Tu visada laukiamas!

Šventinis vakaras viename iš Dnepropetrovsko bendrabučių. Mes su savo draugais švenčiame kažkokią šventę, kurios net pavadinimo nežinome ir kuri, kažkokiu tai būdu susijusi su mūsų fakultetu. Ant stalo stovi alaus bokalai, o pokalbis, kaip dažnai būna prie alaus, pakrypsta apie futbolą. Savaitgalį, sekmadienį `Dnepras`, už kurį mes visi sergame, pralošė savo pirmąjį mačą naujajame stadione `Dnepro – Arena`. Vienas iš mano labai gerų draugų sako, kad po tokio pasirodymo nėra jokio noro eiti ir žiūrėti į tą bandą, vadinančią save komanda. Man tai kažkodėl užkliūva ir įsiplieskia karštas ginčas. Nejaugi eiti į stadioną reikia tik tada, kai mylima komanda laimi? Tai tas pats, kaip sakyti mylimai moteriai `Vakar tu išvirei man skanius barščius – vakar aš tave mylėjau, o šiandien tu neparuošei mano mėgiamų koldūnų, todėl aš į tave nė žiūrėt nenoriu.` Na ir kur čia meilė? Mano manymu ja net nekvepia. `Jei jau toks mandras, tai eik į fanų sektorių! Tu jau du metus ruošiesi!` Ar žinote, kaip lengvai atsikelti ryte? Reikia žadintuvą pastatyti kitame kambario gale. Kai jis ryte ima skambėti, tau nebelieka nieko kito, kaip atsikelti ir eiti jo išjungti. O kai jau atsikėlei – viskas, diena prasidėjo. Taigi kažką panašaus pajutau ir dabar. Susilažinau su savo draugu iš ganėtinai didelio kiekio alaus, kad per sekantį mačą einu pas fanus. Na štai ir viskas – mano sapnas baigėsi. Diena prasidėjo!

Nė trupučio nesigailėdamas, o netgi atvirkščiai, patenkintas vakarykštėmis lažybomis, kitos dienos ryte rašau savo grupiokui S., kad noriu patekti į Tribūną. Jis atsako kažką panašaus į `Mielai prašom!` ir atsiunčia kažkokią internetinę nuorodą. Aš klausiu, kas tai ir gaunu atsakymą, jog tai – skanduotės. Žvelgdamas į savo tikslą labai rimtai visą savaitę jas mokausi ir siunčiu S. ataskaitą : `Skanduotes išmokau, bose! ` `Puiku! Tu turi rožę?`, - klausia jis. Kadangi aš nežinau, kas ta rožė, tai gaunu nuorodą į Vikipediją `Futbolo chuliganų slengas`. Turiu prisipažinti, kad kai kurie žodžiai mane neblogai pralinksmino, ypač `Mentauras` ir `Kosmonautas`! Kaip ten bebūtų, viską perskaitęs supratau, kad rožė jau trys metai kabo pas mane ant sienos, o aš nė neįtariau (rože rusų sirgaliai vadina šaliką). Mačo diena vis artėjo, o mano nekantrumas vis augo. Galvoje sukosi visą eilė minčių. O ar aš ten reikalingas? Gal aš pamiršiu kokią nors skanduotę ir mane išvarys? Vienintelis noras kurį turėjau eidamas į stadioną – nepavesti.

Ir štai, atsidūręs prie įėjimo į šiaurines tribūnas, aš suprantu, kad nežinau, kur gauti bilietą. Sutinku kitą savo grupioką A., kuris ir nuveda mane prie bilietais prekiaujančios merginos. Iki mačo dar apie valanda laiko, tad mes stovime prie įėjimo ir kalbamės apie šį bei tą. Ar radai darbą? Kaip reikalai su diplominiu? Bet kai tik aš paklausiu jo, kaip jis pirmą kartą atėjo į tribūną, A. akys užsidega, jis pradeda šypsotis ir pasakoti apie savo pirmą mačą kaip apie pirmą seksą. Iki mačo lieka 10 minučių ir aš užeinu, atsistoju keliomis eilėmis aukščiau būgno, kaip man patarė A. Turiu pastebėti, kad vieta nurodyta biliete neturi čia jokios reikšmės. Juk tu ateini palaikyti, o tik jau paskui – žiūrėti.

Pirmas dalykas, kuris krenta į akis tai, kad beveik visi čia esantys žmonės jaunesni nei 23 metų. Turbūt 90 procentų čia – studentai. Jie neužsipila sau akių prieš mačą, jie nepučia į dūdas taip, kad paskui skauda galva, jie sutinka savo spalvas stovėdami, jų akys nukreiptos į aikštę, o širdys atviros. Jie – ultras! Kažkaip nesutampa su tuo stereotipu, kuris brukamas visuomenei. Įspūdis nuo pirmos mano skanduotės išliks su manim visada. Kažkas panašaus, kaip duodant ištikimybės Ukrainai priesaiką. Tada, kaip ir dabar, mane apėmė pasididžiavimo savo šalimi, priklausymui nacijai ir miestui jausmas. Tu čia ir dabar, nesvarbu kas esi, nesvarbu kuom užsiimi ir kokią muziką klausaisi, nesvarbu, kiek turi pinigų ir kas tavo tėvai, svarbu tik tai, kad tu čia ir dabar atėjai atiduoti savo emocijas, savo energiją mylimam klubui.

Prieš mačą aš perskaičiau ultras forume vieno vaikino parašą : `Ultras – tai gyvenimo būdas!` daugeliui žmonių tai gali skambėti pasipūtėliškai. Kas čia tokio? Na atėjai tu į stadioną, parėkavai ir išėjai namo. Bet suprasti tai galima tik pabuvojus fanų sektoriuje. Ultras – tai psichologija. Jiems žodžiai garbė, išdidumas, ištikimybė – ne tuščias garsas. Čia aš radau tai, ko taip nedaug šiuolaikinėje visuomenėje ir ko jai taip trūksta. Aš taip dažnai girdžiu iš savo pažįstamų, kad nei jų miestas nedavė jiems nieko tokio, už ką būtų galima juos mylėti. Sakoma, kad gauti, reikia iš pradžių atiduoti. Ultras paklaus savęs: `O ką aš padariau, kad gaučiau kažką mainais?` Dažnai po klubo sėkmės fanų gretas papildo žmonės, kuriuos vadina `gloryhunteriais`. Tai tie, kurie pasivadino ultras jau po to, kai gavo garbę, bet prieš atiduodami klubui savo meilę. Tokie žmonės – kaip medžiai be šaknų: praeis vasarą, medį nuvers vėjas ir jis išnyks. Šiandien aš myliu – rytoj ne, šiandien aš tikiu, rytoj ne. Stadionas – tai mažas visuomenės modelis ir pasibaigus mačui jis persikelia už stadiono ribų ir įtakoja platesnę visuomenę, o ultras – ta jos dalis, kuri tą visuomenę keičia.

Mačas baigėsi ir aš sėdu į pirmą maršrutkę ir prarėktu balsu bei skaudančiomis kojomis važiuoju namo. Viskas kaip ir visada, išsimaudau po dušu, gaminu maistą, išsiverdu kavos. Prasideda nauja savaitė – pirmadienis, antradienis – pradedu ilgėtis stadiono, trečiadienis, ketvirtadienis – skandučių žodžiai skamba mano galvoje, penktadienis, šeštadienis – aš suprantu, kad ėmiau gyventi nuo mačo iki mačo. Kai mane užvaldo liūdesys ar kažkas nesiseka, aš prisimenu veidus iš tribūnos, šalikų spalvas, dainų žodžius ir mane pagauna ta dvasia! Ėjimas į Tribūną, tai kaip savojo ego atsisakymo apeiga, tu visiškai atiduodi save kitiems ir tai užpildo tave energija nuo galvos iki kojų ir daugiau nebera nieko, ko tu negali padaryti.

Kai kurie mano draugai sako, kad tai eilinis mano susidomėjimas, juk ir ankščiau panašiai man būdavo. Bet visiškai supratau, kad tai kažkas daugiau, aš rinktinės mače, kuris vyko Dnepropetrovske. Man paėmė bilietą į paprastą sektorių. Mano bandymas pirmam kėlinyje su juo praeiti į fanų sektorių baigėsi fiasko. Aš pagalvojau, `Ai tiek to, tiesiog nueisiu rungtynes pažiūrėsiu`. Užėjęs į savo sektorių pamačiau, kad mano vietą užėmę nemažai išgėrę tipai intelekto nesužalotais veidais. Aš atsisėdu į pirmą pasitaikiusią laisvą vietą ir po kelių minučių prie manęs prieina jaunuolis ir, berniuko – botaniko, balsu pareiškia, kad čia jo vieta. Tuo metu aš jau buvau atpratęs nuo tokio požiūrio į futbolą. Aš prašau jo sėstis į kitą, bet jis sako, kad va taip priklauso pagal bilietą. Tuo metu kažkas šaukia, kad mes ir mūsų rinktinė – supermenai ir, kad mes šiandieną laimėsim, o visą tai sutvirtina keletu stipresnių žodžių bei garsiu idiotišku juoku. Komandos išeina į aikštę ir pirmas skamba Norvegijos himnas. Paprasti sektoriai staiga pašoka ant kojų skambant svetimam himnui, turbūt ir užgiedotų tik kad ekranuose žodžių nerodo. Pirma atėjusi mintis į galvą: `Kur aš papuoliau?!` Nusprendžiu per pertrauką prasiveržti į ultras sektorių bet kokiomis priemonėmis. Suskamba startinis švilpukas ir rinktinės fanai pradeda dainuoti. Manyje kažkas persiverčia: jie ten, o aš čia… Mūsiškiai muša įvartį, stadionas skanduoja `Ukraina!`, o man kažkodėl nelinksma… Draugas man sako: `Na ko tu, ultra, tyli?` Įsivaizduokite, kad jūsų mama vaikystėje paruošė jūsų gimtadieniui tortą ir pakvietė draugus. Koks puikus vakaras jūsų laukia! O jeigu vietoj draugų pakviestų ir mokytoją, kuris jus nervina? Kompanija, pasirodo, labai stipriai įtakoja patiekalo skonį.

Baigiasi pirmas kėlinys ir aš bėgu į kitą stadiono galą, ilgai įkalbinėju apsauginį ir galų gale patenku į Tribūną. Žodžiai, kad čia karaliauja visai kita atmosfera šiuo atveju nuskambėtų banaliai!

Po mačo aš ieškojau internete video apie įvairių šalių ultras ir įsitikinau, kad užklausoje reikia naudoti žodį `scena`. Ir tikrai daugumoje šalių futbolas nebėra žaidimas, kur scena apsiriboja vien tik futbolo aikšte. Baneriai, fajeriai bei ultras choreo tampa televizijų siužetais ar mirga laikraščių puslapiuose. Ultras įtakoja klubo vadovų bei trenerių sprendimus. Stadionas – tai didelė scena, kurioje kiekvienas fanas tampa aktoriumi. Aktoriumi didelio teatro, pavadinimu futbolas! Žodis `Ultras` visai neseniai man įgijo visai kitą, ryškų atspalvį. Aš žengiu savo pirmuosius žingsnius ir kada nors įgysiu teisę vadintis vienu iš jų!

Pagal http://ultras.dp.ua