Prancūzija vs. Lietuva (2009 04 01)

Šį kartą į rinktinės mačą Paryžiuje Geltonai – Mėlyni nutarė važiuoti kaip kam patogiau. Aš pasinaudojau Storo iš P4 pasiūlymu ir pasirinkau kelionę autobusu. Kadangi šiuo metu gyvenu Frankfurte, Vokietijoje, tai iš anksto sutarėme, kad autobusas pravažiuos pro šį miestą.

Antradienį apie pietus paskambino Storas ir pasakė, kad fanų autobusas šiuo metu yra Drezdene, kuriame yra sustoję poilsiui ir planuoja iš jo išvykti apie 17 valandą. Pažiūrėjau žemėlapyje, kad nuo Drezdeno iki Frankfurto apie 500 km, tai paskaičiavau, kad per 6 valandas turėtų atvažiuoti.

Prasidėjo laukimas. Pasivaikščiojęs po miestą ir atsigėręs šiek tiek alaus grįžau į namus ir ruošiausi važiuot į stotį, iš kurios turėjo mane paimti autobusas. Apie 21 valandą paskambino Storas ir pasakė, kad vairuotojai nežino, kur stotis ir ar aš negaliu atvažiuoti iki autobano, kas skambėjo nerealiai. Pasirodo, vairuotojai turėjo navigacinę sistemą ir vis tiek nežinojo kaip atvažiuot iki stoties, kol nepasakiau gatvės, į kurią reikia atvažiuoti (nors vis tiek atvyko ne į tą).

Pusę pirmos naktį su paskutiniu metro traukiniu nuvykau į stotį ir laukiau toliau. Maždaug už valandos jie atvažiavo, tad įsėdau į autobusą ir iškart pajudėjome Paryžiaus link.

Autobusas buvo su miegamom vietom ir atrodė kaip dviaukštės lovos eitų palei abu autobuso šonus. Į vieną iš jų įsispraudžiau ir aš. Užmigti niekaip nesisekė, tad pragulėjau iki ryto ir apie 8 valandą atsikėliau. Iki Paryžiaus buvo apie 80 km.

Atsikėlęs sutikau dar du VF atstovus – Hansą ir Ygo, kurie važiavo visą kelią iš Lietuvos. Likus 20 km iki Paryžiaus sustojome degalinėje papusryčiauti ir nusiprausti ir už valandos pajudėjome toliau. Oras buvo geras, švietė saulė, o prasidėjus dienai pasidarė netgi karšta.

Atvykę į Paryžių nuvažiavome tiesiai iki stadiono Stade de France, kuris yra Paryžiaus priemiestyje Saint Denis. 21 valandą jame turėjo prasidėti mačas. Susitarę, kad 19 valandą susitinkame prie stadiono mūsų sektoriaus, kur turėjome atsiimti bilietus į mačą, patraukėme pasižvalgyti po miestą.

Susiradę metro ir šiaip taip nusipirkę bilietus visi nuvažiavom i patį Paryžiaus centrą, netoli Eifelio bokšto. Ten visi pasiskirstė grupelėmis ir patraukė apžiūrinėti miesto įžymybių. Lengvai gurkšnodami brendį patraukėme ir mes trise iš Vakarų Fronto. Pasivaikščioję šalia Eifelio bokšto ir prisipirkę visokių niekų lauktuvėms iš vietinių juodaodžių prekeivių, kurie buvo tokie panašūs vienas į kitą, kad net nebesupratom ar iš kito perkam ar iš to paties ir kurie be pakabukų ir žiebtuvėlių siūlė mums ir marihuanos bei hašišo, nuėjome ieškoti parduotuvės, mat baigėsi brendis.

Klaidžiojom apie valandą kol suradom šiokį tokį supermarketą, didumo gal su Ikiuku. Jame nusipirkę pigiausio gėralo (tai buvo romas ganėtinai šlykštaus skonio, kaip vėliau sužinojome) patraukėme ieškoti Storo ir kitų P4 atstovų, mat nutarėm, kad reikia laikytis kartu, kad nepasiklystume. Beieškodami jų sutikome žurnalistę iš kažkokio prancūzų laikraščio, kuri taip pat ieškojo Storo, nes norėjo paimti interviu. Jinai paskambino Storui ir mes visi kartu nuėjome jo ieškoti. Beeinant žurnalistė klausinėjo, iš kur mes atvykom, ar iš Lietuvos, ar iš Anglijos. Taip pat pasakė, kad stadionas bus pilnas, nes tą dieną bilietus pardavinėjo tik po 10 eurų, nors paprastai kainuoja 60.

Po interviu toliau vaikštinėjom po Paryžių, kas ganėtinai buvo nusibodę. Prie kažkokios bažnyčios pradingo Hansas. Mes dėlto kažkaip nepergyvenom ir nuėjom toliau (Ygo sakė, kad Hansas nepražus ir, kaip vėliau paaiškėjo, buvo teisus).

Suradom parduotuvę ir apsipirkom šiek tiek pavalgyt bei atsigert. Aš pasiėmiau alaus, nors dauguma pirko vyną, kuris kainavo pigiau nei alus. Apsiprekinę patraukėm prie netoli esančio fontano, prie kurio valgėme ir gurkšnojome. Šalia esančioje nedidelėje aikštelėje vaikai spardė kamuolį, tai jaunimas iš P4 pasiūlė jiems pažaisti futbolą. Kaip baigėsi rungtynės – neįsivaizduoju.

Artėjo vakaras, todėl susiradome metro ir nuvažiavome atgal prie stadiono. Ten jau būriavosi nemažai Lietuvos rinktinės sirgalių, tarp kurių buvo ir Hansas. Dalis sirgalių sėdėjo šalia esančiame bare ir gėrė alų, kurio bokalas kainavo 7 eurai. Mes laukėme prie lietuvių sektoriaus ir, kad nebūtų nuobodu, dainavome dainas bei skanduotes. Prie stadiono nusipirkau ir specialiai šitam mačui pagamintą šaliką France – Lituanie.

Prie stadiono sutikome ir daugiau Vakarų Fronto atstovų: Kalmarą, Daivį, Šokį, Banerį ir Defą. Taigi iš viso Geltonai – Mėlynų buvome aštuoniese.

Stadionas buvo didžiulis, aš pirmą kartą buvau tokiame. Įspūdis buvo neapsakomas. Po truputį rinkosi žmonės ir tikrai stadionas atrodė beveik pilnai užpildytas. Mūsų sektoriuje žmonių buvo taip pat kaip niekada daug. Kaip vėliau sužinojau apie pusę tūkstančio. Palaikymas nebuvo labai geras, bet tikrai geresnis nei Serbijoj. Bent jau Lietuva Lietuva skandavo visa tribūna.

Kaip vyko mačas ir kaip jis baigėsi nepasakosiu, nes visi puikiai žinote. Jam pasibaigus iš stadiono išleidinėjo visus bendrai, nebuvo taip, kad pirma prancūzų sirgaliai, o po to mes. Tačiau jokių konfliktų neteko pastebėti.

Sutartoje vietoje apie valandą laukėme autobuso, nes policija nepraleido jo pravažiuoti (nors man atrodo, kad eilinį sykį vairuotojai malė šūdą, nes kiti autobusai kažkodėl pravažiuodavo). Išvažiavę iš miesto sustojome degalinėje apsiprausti ir pasiruošti guolius miegui. Tada sužinojau, kad niekas nesiruošia manęs vežti į sutartą miestą, nes atsieit jiems ne pakeliui. (Grįžęs pažiūrėjau žemėlapyje, kad dar ir kaip buvo pakeliui).

Šį sykį miegojau gerai, nes buvau pavargęs. Pažadino mane Vokietijoj degalinėje šalia autobano, apie 30 km iki Manheimo. Buvo apie 7 ryto. Pasak vairuotojo, man reikėjo tik paprašyti kokio vokiečio degalinėj ir mane jie mielai nuvežtų iki Manheimo, iš kurio turėjau važiuoti traukiniu į Frankfurtą. Taigi atsisveikinau su kolegomis iš VF bei Storu ir nuėjau kalbinti vairuotojų, užsukančių į degalinę, o autobusas nuvažiavo Prahos link.

Apie valandą laiko praleidau degalinėje klausinėdamas pravažiuojančių, gal kas važiuoja į Manheimą, tačiau niekas nevažiavo. Tada vienas bachūras išlipo iš merso ir paaiškino, kad Manheimas išvis kitoj pusėj ir kad man reikia pereiti į antrą autobano pusę. Tačiau antroje pusėje degalinės nebuvo, o Vokietijoje autobane tranzuoti draudžiama, o ir niekas nestoja. Netoliese matėsi kažkoks bažnytkaimis, todėl ilgai negalvojęs patraukiau į jį. Ten visai netyčia radau autobusų stotelę ir netoli prie mašinos vaikštinėjo senis. Paklausiau jo, kaip man nusigauti į Frankfurtą arba bent jau į Manheimą. Jis maloniai man paaiškino, kad iš čia niekas į mano minėtus miestus nevažiuoja, bet yra autobusas į miestelį Griunštadą, kuriame yra traukinių stotis. Taigi dar valandą palaukiau autobuso ir nuvažiavau juo iki stoties.

Ten būčiau ir užstrigęs, nes iš jos nevažiavo joks traukinys į man reikiamą miestą. Gerai, kad padėjo viena moteriškė traukinio palydovė. Pasakiau, kad reikia man į Frankfurtą, tai ji pažiūrėjo savo kompiuteryje, kad galima iki jo nuvažiuoti su dviem persėdimais. Jinai nupirko man bilietą ir išspausdino kelionės maršrutą, kur kokiame mieste į kokį traukinį persėsti. Padėkojau jai ir sėdęs į traukinį per porą valandų, aplankydamas įvairius Vokietijos miestelius, pasiekiau Frankfurtą.

2 Responses to “Prancūzija vs. Lietuva (2009 04 01)”

1. Defas_VF says:

   2009/04/20 at 12:30

   As tai sita vyjezda pramusiau tokiu marsrutu:
   Klaipeda > Kylis > Briuselis > Paryzius > Briuselis > Oostende > Londonas > Oostende > Amsterdamas > Poznane > Klaipeda…
2. xexe says:

   2009/05/18 at 01:18

   reikejo zemelapi kolonelej patyrinet atidziau… sudetinga ten su ta autobanu raizgalyne po Frankfurtu