Rumunija vs. Lietuva (2008 09 06)

Kelionė prasidėjo ankstų rytą. Iš savo įprastinės susirinkimo vietos pajudėjome 4 vf‘ai. Mašina nusigavome į Marijampolę, kur prisijungė penktasis pakeleivis. Nusipirkę traukinio bilietus iki Šeštokų , užėjom pasistiprinti į netoli esantį barą. Oras buvo geras tad ir nuotaikos visų pakankamai geros, laukė įdomi kelionė.

Traukinyje sutikom dar tris bendražygius iš Vilniaus Žalgirio P4 tribūnos. Iškart užsimezgė kalbos apie prieš kelias dienas per Lietuvos spaudą nuvilnijusią žinią apie neva skustagalvių apsuptą komisariatą. Jie norėjo sužinoti tikrąją situacija, o ne tą iškreipiančią faktus ir, kaip dažnai būna, neatitinkančią tikrovės istoriją, kurią pateikė Lietuvos spauda.

Iš Šeštokų pajudėjome į Varšuvą jau lenkiška „sabaka“. Labiausiai nustebino tai, kad leidžiama vartoti alų, o jo galima ir įsigyti pačiame traukinyje, bei rūkyti kupė, niekur nekylant iš savo vietos. Stebino ir tai , kad kiekvienoje stotelėje įlipdavo mentai ir važiuodavo iki sekančiosios. Bei pastovus pasų tikrinimas traukinyje nors ir gyvenam ES.

Varšuvoje mūsų jau nuo ryto laukė dar vienas P4 narys Nykštys, gyvenantis Danijoje, taigi toliau jau vykome devyniese. Traukinyje, važiuodami nuo Varšuvos iki Pšemyslio, susipažinom su Lenkijos 4 lygos Pšemyslio Zcuvaj klubo aistruoliu, jo ir mūsų bendrakeleivio iš Vilniaus pokalbis tęsėsi iki vėlumos.

Pšemyslyje likom 5, nes mūsų draugai iš P4 pajudėjo pas savo draugus iš Lvovo Karpatų klubo Ukrainoje, iš kur toliau ir tęsė kelionę iki Klužo. Mes patraukėme toliau Lenkijos -Slovakijos pasienio link. Dar keli persėdimai ir ryte jau buvome paskutinėje stotelėje Lenkijoje.

Įdomi pasirodė bilieto kaina stoties kasoje. Jis buvo ne ką pigesnis, nei sumokėjom, kad pervažiuot visą Lenkiją, nors dabar mūsų laukė tik sienos kirtimas ir apie 50 km atstumas iki sekančio persėdimo. Pravertė, kad Šokis mokėjo šiek tiek lenkiškai, tai pačiame traukinyje susitarėm su lakūnu už žymiai mažesnę kainą. Ši trumpa atkarpa prabėgo greitai, besidairant į kalnus ir atsakinėjant į Slovakijos pasieniečių klausimus.

Slovakija. Tik išlipę stotyje kalnuose, patraukėme į kasą susižinoti, kada pasirodys artimiausias mums tinkantis traukinys. Išsiaiškinome, kad bilietą įmanoma nusipirkti tik Slovakijos kronom, kurių nei vienas iš mūsų neturėjo pasikeitęs kol buvome Lietuvoje, zlotai bei eurai ten netiko. Klausinėdami vietinių, kur galima būtų rasti artimiausią banką valiutai pakeisti, sutikome kelis paauglius, kurie sutiko pakeisti eurus į kronas tokiu santykiu, kad turbūt dar savaitę koks kaimelis gėrė.

Laiko turėjom pakankamai, bilietas galiojo visą dieną, tad pasiekti paskutinę stotelę Slovakijoj neskubėjom. Išlipome viename didesniame mieste, pasikeitėm daugiau kronų, kurias keičiant Baneris sugebėjo išvesti iš kantrybės ir pravirkdyti ten dirbančią moteriškę, ir susiradome arčiausią Restoraną, bent taip jis vadinosi. Pietūs iš šiek tiek keisto patiekalo su virtu batonu ir trupučiu alkoholio kainavo netgi 12 Lt.

Besigrožėdami gamta už lango, pavakare pasiekėme Vengrijos pasienį. Vienas vyriausių, o gal ir vyriausias mūsų keleivis žinojo daugmaž kur eiti, nes kažkada buvo lankęsis šiose vietose besivydamas mėgstamą futbolo komandą. Perėjom siaurą upelį ir mes jau Vengrijoj.

Vengrija. Vengrijos valiutos - forintų taip pat neturėjom, tad ir vėl teko keisti eurus vietinio baro lankytojams palankiu kursu. Pasiklausinėję vietinių gyventojų bei pajuokinę vietines mergaites (norint sužinoti, kur yra stotis, teko įmituoti traukinio keliamus garsus, nuo ko jos pradėjo garsiai kvatotis) šiaip ne taip radome stotį. Laiko iki išvykstančio traukinio į Debreceno miestą buvo dar likę, todėl buvo nuspręsta grįžt į miestelį ir apsirūpint alumi.

Vienoje iš stotelių maloniai nustebino vieno stoties darbuotojo pagalba. Jis mus nusivedė į savo darbo patalpas, parodė žemėlapyje kurioje vietoje esame ir kur link eina mūsų maršrutas. Vėliau iš kompo ištraukė mūsų maršruto visų tarpinių stotelių traukinių grafikus, bei surašė laikus, kada koks iš kokio miesto išvyksta, kad galėtumėm žadintuvus nusistatyt ir nepramiegotumėm reikiamų stotelių.

Debreceno miesto stotyje, tik išlindus iš tunelio jungiančio peronus su stoties sale, mus iškart pasitiko būrys čigonių prostitučių rėkiančių sex sex sex. Debrecene jau buvom gerokai pavargę, nes traukiny normaliai neišsimiegojom dėl pastovaus šokinėjimo iš traukinio į traukinį bei nepatogios miegui pozos. Pasiteiravę praeivio, pajudėjome ieškoti artimiausio viešbučio, kur galėtume nusiprausti ir bent trumpam normaliai numigti.
Viešbutis buvo ištaigingas, keistų vabzdžių pilna dušo kabina, bei senos lovos. Bet tai netrukdė nusipraust kelionės prakaitą ir kelias valandas pailsėti.

Kėlėmės sunkiai, labai anksti. Keistoku traukiniu su gal 20 sėdynių pajudėjome paskutinės Vengrijos stotelės link. Joje neradome jokio transporto, nei taksi, nei autobusų, keliaujančių Rumunijos pasienio link. Netgi žmonių, kurie kalbėtų bent viena mums žinoma kalba, kad padėtų išsikviest taksi ten nebuvo.

Rumunija. Ir dar vieną sieną teko kirsti pėsčiomis, tiesa, ši atkarpa buvo daug ilgesnė už tą, kurią nuėjome diena prieš. Ankstų rytą jau kaitino saulė, eiti pilnomis kuprinėmis buvo gal kiek per karšta, bet tai nuotaikos negadino. Su Baneriu modifikavome vieną rinktinės skanduotę ir, eidami su dainomis ir juokais, pasivijom kitus, išsiveržusius į priekį ir belaukiančius prie pakelės baro. Užėję prisėdom pailsėt, atsigert alaus, bei padaryt kelias foto. Rumunijos pasieniečiai, iš šalikų supratę kas tokie ir kur vykstam, palinkėjo sėkmės ir tvirtino jog mes pralošim. Nors, kaip vėliau paaiškėjo, jiems teko skaudžiai nusivilt.

Pasistiprinę vietiniu alumi, kuris tikrai buvo neblogas, sėdom i dvejas taksi mašinas ir nuvažiavom i miestą Oradea, nuo kurio liko tik vienas traukinys iki kelionės tikslo.

Stotyje buvo neįmanoma suprasti, kur atvykstantys, kur išvykstantys traukiniai, jokios info anglų kalba. Čia pagelbėjo draugiškai nusiteikęs policininkas, kuris paaiškino, kad reikiamas mums traukinys pajuda už penkių minučių. Prie kasos eilės, paaiškint kasininkei ko iš jos norim būtų užtrukę. Todėl jis per raciją paprašė, kad atidarytu papildomą kasą, nupirko bilietus, sustabdė traukinį ir lengvu žingsneliu nuvedė mus į paskutinį vagoną, kuriame mažiau buvo burbuliuojančių pensininkų ir, svarbiausia, nei vieno čigono. Išvarė ir kelias babces, kad mums netrukdytų važiuojant, palinkėjo neliūdėt kai vakare pralošim prieš tada 12 vietą pagal FIFA reitingus užimančią komandą.

Geras, patogus ir švarus traukinys, malonūs žmonės, bei graži gamta paliko puikius įspūdžius. Vienintelis nepatenkintas buvo Šokis, kad sėdom į brangesnį Inter City traukinį, o ne palaukėm sekančio pigaus. Pirmajame vagone buvo įsikūręs restoranas, kuriame už mums pakankamai nedidelę sumą sočiai pavalgėm. Padavėjui palikus 7 lėjas arbatos šis nustebo, iš kur čia tokie vykstat? Lietuvos. Europa, buvo jo atsakymas. Ir jis žinojo kad vykstam į Klužą. Atrodė visi aplink gyvena vakaro laukimu.

Kluže mus pasitiko policija ir iškart pasiūlė pasiimt su savimi tautietį, pasiklydusį nuo savos grupės ir miegantį ant žolynėlio. Dėvėjo jis Pietų 4 ultras marškinėlius, todėl nutarėm vestis kartu, bet jis sugebėjo pabėgti ir nuo mūsų.

Susiskambinę su Pčiolka susitarėme susitikti vietiniam bare, kuriame jis su hebra buvo sugebėjęs išgerti visą alų. Vėliau tęsėsi susitikimas su kitomis grupėmis ultrų, kurie vienokiais ar kitokiais būdais buvo pasiekę Rumunijos miestą Klužą.

Alus bažnyčios pavėsyje (nuo kurios vėliau buvom nuvaryti) viliojo labiau, negu miesto apžvalgymas esant 30 laipsnių karščio.Tad didžioji mūsų dalis tuom ir užsiėmėm belaukdami rungtynių.

Artėjant vakarui susirinko apie 40 veidų, kurie vėliau visi kartu patraukėm stadiono link. Skambėjo dainos, degė fakelai. Žinojom, kad už juos galime būti nubausti vietinės policijos, bet jie į tai reagavo stebėtinai ramiai. Stadiono prieigose mūsų laukė nemažos policijos pajėgos, ginkluotos didžiuliais dujų balionais. Kelių girtesnių ir nepraleido. Patikrinimas - ir mes jau stadione.

Iš Vakarų Fronto šiame stadione apsilankėme septyniese: Hansas, Igo, Baneris, Šokis, Ertas bei kolegos iš Londono filialo Majus bei Kalmaras. Pakabinom ant grotų, kuriomis buvo aptverta svečių tribūna, vėliavas. Nors apsauga reikalavo jas nuimti į tai nereagavome ir toliau „puošėme“ sektorių.

Gerą įspūdį paliko Klužo „Cluj“ klubo sirgaliai. Jų tribūnos gaudimas mums už nugarų skambėjo tikrai gerai. Žemiau jų bazavosi kitų klubų ultros, kaip vėliau sužinojome, atskirti buvo todėl, kad nevengia fizinių kontaktų tarpusavyje.

Mūsų palaikymą užgoždavo rumunų triukšmas, nes, esant apie 70 veidų, tokio jų kiekio persvert buvo tiesiog neįmanoma. Tiesa, reikalai pasitaisė, kai pirmąjį įvartį įmušė lietuviai. Šiurpas persmelkė visą kūną: tribūnoje šėlsmas, visi bėgo grotų link ir lipo jomis aukštyn. Nepakartojamas jausmas kuris tądien aplankė dar dukart. Po trečiojo įvarčio rumunų sirgaliai plojo mūsų komandai ir vėliau atsisukę į mūsų sektorių. Mes jiems atsakėme tuo pačiu.

Toliau vyko šalikų ir paprastos atributikos keitimasis, bandant permest per gan aukštą tvorą.

Istorine pergale patikėjau tik išėjęs iš stadiono. Po rungtynių mūsų iškart neišleido iš sektoriaus, laukė kol minia išsiskirstys. Tada lydimi policijos ir įspėti, kad nekeltumėm triukšmo savo pačių labui, patraukėme stoties link. Prie vieno žandaro, besinešančio nemažo gesintuvo dydžio dujų balioną, pristojo Baneris, užklausdamas, kiek žmonių galėtų nupurkšti su juo? Gavo tik atsakymą, kad neša 10 metrų. Tada Baneris pareiškė, kad mes prieš juos kovosim akmenimis. Į šį pareiškimą niekas nesureagavo, tik neaišku kodėl, ar įspėtas buvo nesivelt į provokacijas, ar kalbos barjeras sutrukdė, o gal tiesiog žmonių mentalitetas kitoks.

Laukdami naktinio traukinio, leidome paskutinius rumuniškus pinigus alui bei užkandžiams. Buvau pervargęs, bet šypsena nedingo turbūt ir miegant, nes tai buvo istorinė Lietuvos pergalė, kurios taip laukėm ir kuria buvo sunku patikėti.

Prasidėjo kelionė namo. Grįžti teko kiek gausesne sudėtimi, nes prisijungė anksčiau atvykę P4 nariai.

Storui susitarus su lakūnu, už papildomą mokestį mus pervežė per sieną į Vengriją, kur sulaukėm vietos policijos nepasitenkinimo, kad palikom traukinį kol nebuvo patikrinti dokumentai.

Vėliau vėl teko grįžti į tą patį pasienio miestelį, kuriame visi džiaugėsi radę fontaną. Jis buvo tikra atgaiva esant 30 laipsnių karščiui. Ten buvo ir parduotuvė, kurioje priėmė Visa korteles.

Pati kelionė atgal gal daugiau niekuom ir nebepasižymėjo, neskaitant nuovargio, karščio bei miegojimo ant vagono koridoriaus grindų atkarpoje Tarnovas - Katovicai.

Baltstogėje mūsų atvažiavo pasiimti du vilniečių užsakyti mikroautobusai. Vykome į Kauną, iš kurio planavome paskutiniu dienos autobusu pasiekti Klaipėdą, bet mikroautobuso vairuotojo debilo, susigundžiusio lenkiškomis prekėmis pasienio kaimo parduotuvėje dėka, užtrukome apie 40 minučių ir sugebėjome pavėluoti į stotį. Teko vykti į Vilnių tam, kad grįžtume į Klaipėdą.

Paruošė: Ertas

One Response to “Rumunija vs. Lietuva (2008 09 06)”

1. sauny fińskie says:

   2011/10/21 at 11:36

   Takich informacji szukałem od dawna i nareszcie znalazłem.